Mirusiojo kremavimo tradicijos skaičiuoja tūkstantmečius. Atlikdami kasinėjimus, archeologai skirtinguose pasaulio kraštuose yra suradę įvairių formų indų su žmonių pelenais. Tuomet urnos buvo gaminamos iš molio. Manoma, kad kremavimo istorija prasidėjo 3 tūkstančius metų prieš mūsų erą. Ilgą laiką buvo tikima, kad sudegus kūnui žmogaus siela išsilaisvina ir gali pasiekti kitą pasaulį. Šiandien kremavimas, kaip subtilaus atsisveikinimo su artimaisiais būdas, tampa vis dažnesniu pasirinkimu visame pasaulyje. Europoje ir JAV kremuojama apie 50 proc. visų palaikų, o kai kuriose Europos šalyse, pvz., Skandinavijoje, kremuojama net iki 75 proc. mirusiųjų.
Lietuvoje kremavimo tradicijos dar gana naujos. Pirmasis krematoriumas šalyje pradėjo veikti tik 2011 m. Nors Lietuva tapo paskutiniąja Europos valstybe, pasistačiusia krematoriumą, kremavimo paslaugų apimtys per pastaruosius keletą metų išaugo dvigubai. Svarbiausiu šio sprendimo privalumu laikomas mažiau emocionalus, ramesnis atsisveikinimas su mirusiuoju, atsisakant kelių dienų trunkančio šarvojimo. Be to, laidojimas kremuojant vertinamas kaip ekonomiškesnis, praktiškesnis ir ekologiškesnis pasirinkimas. Augant kremavimo apimtims, didėja ir dėmesys urnų paklausai. Vis daugiau žmonių ieško rankų darbo, vienetinio dizaino urnų, kurios laidojimo procesui suteikia daugiau asmeniškumo.
Kaip ir kodėl keičiasi laidojimo tradicijos?
Paprastai velionio kremavimas reiškia daugiau rimties ir mažiau graudulio. Nors atsisveikinimo tradicijos nėra nusistovėjusios ir jos gali keistis individualioje situacijoje, paprastai su mirusiojo kūnu atsisveikina tik artimiausi šeimos nariai, kurie perduoda jį kremavimui ir kitą dieną arba po kelių valandų atsiima pelenus. Jei su mirusiuoju nori atsisveikinti daugiau asmenų, užsakoma šarvojimo salė, kurioje pastatoma urna, mirusiojo portretas, kuklios gėlių kompozicijos. Tai leidžia visą dėmesį sutelkti ne į detales ar didžiulius vainikus, o į velionio prisiminimą ir nuoširdžią užuojautą artimiesiems.
Vis dažniau kremavimas pasirenkamas ir dėl ekonominių priežasčių. Pavyzdžiui, jei šeima nori, kad visi mirusieji giminės nariai būtų laidojami vienoje kapavietėje, savaime suprantama, kad vietos urnoms reikės kur kas mažiau nei karstui. Neretai žmonės skaičiuoja ir išlaidas, skirtas duobės kasimui ar kapavietės priežiūrai. Laidojant urną, kapavietė yra ardoma kur kas mažiau, todėl ir jos sutvarkymas kainuoja pigiau. Be to, kadangi šiuo atveju pakanka iškasti 1 metro gylio duobę, užmokestis duobkasiams taip pat mažėja. Lietuvoje urna su mirusiojo palaikais gali būti užkasama kapavietėje arba paliekama kolumbariumo kriptoje.
Urnų dizainas, dydis ir formos – kas nulemia pasirinkimą?
Urna yra specialus indas, kuriame po kremavimo laikomi mirusiojo pelenai. Kaip jau buvo minėta, urna gali būti laidojama kolumbariume arba užkasama kapavietėje, tokiu būdu išlaikant lietuviams įprastus laidojimo papročius. Šeimos nariams pageidaujant, kelis mėnesius urną galima laikyti ir namuose, – taip gedului ir atsisveikinimui su mirusiuoju suteikiama daugiau laiko.
SPALVOS, FORMOS IR DIZAINAS. Suprasdami jūsų netekties skausmą ir atsisveikinimui su artimuoju norėdami suteikti daugiau asmeniškumo, „Vilniaus laidojimo namai“ siūlo plačią urnų pasiūlą. Urnų dizaino, formų ir spalvų pasirinkimas priklauso nuo daugybės išorinių faktorių, tokių kaip mirusiojo lytis, amžius ar charakteris, pvz., paprastai šviesesnės spalvos parenkamos atsisveikinant su moterimis, tamsesnės – su vyrais. Urnų dizaino tradicijas formuoja ir bendras tautos mentalitetas, pvz., Italijoje didžiausias dėmesys skiriamas Venecijos meistrų gaminamoms pastorinto stiklo urnoms, tuo metu JAV gyventojai renkasi blizgius ritualinius indus. Lietuviai didžiausią palankumą rodo natūraliems akmens ar keramikos dirbiniams. Populiariausios yra smėlio, rudos ar juodos spalvos urnos, puošiamos gamtos motyvais. Ieškant urnos, pageidaujama, kad jos dizainas vienaip ar kitaip atspindėtų ir atitiktų mirusiojo charakterį, todėl „Vilniaus laidojimo namai“ siūlo plačią rankų darbo akmeninių, keramikinių, metalinių ir medinių urnų pasiūlą, pasižyminčią formų ir spalvų įvairove. Tai Lietuvos meistrų autoriniai darbai, išsiskiriantys meistriškumu, pagaminti laikantis tradicinių amatininkų metodų.
DYDIS. Urnos gali skirtis savo dydžiu. Užsienyje gana populiaru naudoti mažas urnas, kurios perkamos tuomet, kai mirusiojo palaikais dalinasi keli šeimos nariai. Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių paprastai naudojamos vidutinio – standartinio – dydžio urnos, kuriose laikomi vieno asmens palaikai, laidojami kapavietėje ar kolumbariumo kriptoje. Nestandartinės, didelės urnos naudojamos kelių asmenų palaikams. Paprastai šios urnos turi atskirus skyrius, kad pelenai būtų laikomi greta, tačiau kai kuriose valstybėse pelenus leidžiama sumaišyti ir į vieną indą.
GRAVIRAVIMAS. Siekiant suteikti urnai dar daugiau asmeniškumo, daugelis jų gali būti graviruojamos tiesiai ant indo arba pritvirtinant medinę ar metalinę plokštelę. Nors graviravimas gali pareikalauti papildomų išlaidų, daugelis artimųjų renkasi šį sprendimą kaip pagarbos ir autentiškumo ženklą.
Lietuvoje galiojančios urnų laidojimo taisyklės
Lietuvoje kremuotų palaikų urnos laidojimas yra reglamentuojamas teisės normų bei įstatymų numatyta tvarka. Numatyta, kad kremuoti palaikai gali būti laikomi trimis būdais: pelenus suberiant tiesiai į krematoriumo kapsulę, taip pat talpinant juos į urną, kurios viduje yra pelenų kapsulė, arba pasirenkant urną be kapsulės.
URNOS LAIDOJIMAS. Kai pelenai urnoje ar kapsulėje yra užsandarinami, laidojimas gali būti atliekamas dviem būdais: urną užkasant laidojimo vietoje (kapinėse) arba urną paliekant kolumbariume. Jei urna laidojama kapo duobėje, jos gylis turi būti ne mažesnis nei 1 metras, o plotis siekti apie pusmetrį. Namuose urną su mirusiojo pelenais galima laikyti iki 3 mėn. Urnos laikymas ilgesnį laiką, pelenų barstymas nereglamentuotose vietose ar urnos laidojimas ne kapinių teritorijoje yra draudžiamas Lietuvos įstatyminiais aktais.
URNOS VEŽIMAS Į UŽSIENIO ŠALIS. Į kitą šalį urną su mirusiojo palaikais galima vežti turint mirties liudijimą ir kremavimo sertifikatą. Svarbu: prieš išvykdami pasidomėkite reikalavimais dokumentas urnai atvykimo šalyje.
PELENŲ BARSTYMAS. Pasaulyje vieningos nuomonės dėl mirusiojo pelenų barstymo nėra. Šį sprendimą lemia moraliniai, religiniai ir aplinkosauginiai sprendimai, besiskiriantys skirtingose šalyse. Lietuvos įstatymai numato, kad urną su kremuotais pelenais galima laidoti kapinėse arba laikyti kolumbariumo nišoje. Pelenus galima išbarstyti ir specialiuose, kapinėse esančiuose pelenų barstymo laukuose. Vis dėlto, nereikėtų pamiršti, kad krikščionybės požiūriu pelenų barstymas pavėjui yra mirusiojo išniekinimo aktas, kadangi žmogaus kūnas turėtų būti gerbiamas kaip šventovė. Bažnyčios direktyvos numato, kad kremuoti mirusiojo palaikai turi būti palaidoti pašventintoje vietoje.