Žvilgsnis į skirtingų religijų laidojimo tradicijas

Artimųjų laidojimas yra kiekvienoje kultūroje paplitusi praktika, skirta pagarbiam atsisveikinimui su mirusiuoju, prisiminti jo gyvenimą ir išpildyti paskutinę valią. Gedulo laikotarpį ir būdą dažniausiai lemia kultūra, religija, šalies bei šeimos papročiai. Ir nors dauguma laidojimo tradicijų yra panašios, bet pasitaiko ir unikalių ritualų, apie kuriuos papasakojo Vilniaus laidojimo namai „Ligamis“ kalbinti specialistai.

Judaizmas

Judėjų tradicijoje mirusįjį būtina kuo greičiau palaidoti, jei įmanoma – dar tą pačią dieną, vėliausiai – kitą. Laidojimas yra pareiga, nustelbianti visas kitas veiklas. Po laidotuvių ant paminklo, kuris dažniausiai būna arkos formos, hebrajų kalba yra paliekamas įrašas: mirusiojo vardas ir pavardė, tėvų vardai, pagal žydų kalendorių pažymimos gimimo, mirties datos. Paminklo apačioje iškalamos 5 raidės hebrajų kalba (T’nišmato bicror hakaim). Jomis prasideda Biblijos eilutės žodžiai: „Jo siela tebūna įrišta į gyvybės (t.y. amžinybės) ryšulėlį,“. Gėlėmis kapo žydai nepuošia, vietoje jų, aplankę velionį, ant antkapio palieka akmenuką.

Po laidotuvių, siekiant pagerbti velionio gyvenimo ratą nuo gimimo iki mirties, yra valgoma ir geriama iš apvalių indų, simbolizuojančių viltį ir gyvybę. Mirusiojo gedėjimas vadinamas „Šiva“, per šį 7 dienų laikotarpį artimieji ir draugai lanko netektį išgyvenančią šeimą, skaito „Kadišą“(judėjų liturgijos maldą).

Budizmas

Rytų šalyse, kurios išpažįsta budizmą, netikima mirusiojo prisikėlimu, todėl palaikai dažniausiai yra kremuojami. Šis laidojimo būdas paplito Indijoje gyvenant Budai. Tibete labiau paplitęs yra ilgaamžes tradicijas menantis „dangaus laidojimas“, kuomet atokiai kalnuose ar miškuose paliktas kūnas yra paliekamas grifams. Jeigu yra atsisakoma „dangaus laidojimo“, neturtingi tibetiečiai yra laidojami jūroje, vandenyne, nusikaltėliai – užkasami žemėje, o kilmingieji kartais yra mumifikuojami ir užmūrijami stupose.

Islamas

Islamo (musulmonų) religijoje mirusįjį stengiamasi palaidoti kuo greičiau, pageidautina atsisveikinti su velioniu iki saulėlydžio. Griežtai draudžiamas yra skrodimas, kremavimas, tikima, kad paskutinę teismo dieną siela bus prikelta tik kartu su kūnu.

Musulmonų laidotuvėse moterys dalyvauti negali, nesvarbu net jei mirusysis yra sutuoktinis ar sūnus. Atsisveikinimo ceremonijoje dalyvauja tik vyrai, kurie pasikeisdami neša mirusiojo kūną, nes tikima, kad už šį darbą nešančiajam bus atleistos visos nuodėmės. Kape velionis yra guldomas aukštielninkas, taip, kad pėdos būtų nukreiptos į Meką.

Krikščionybė

Krikščioniškose šalyse laidotuvių apeigos atspindi Bažnyčios požiūrį į žmogaus mirtį kaip į laikiną būvį, po kurio prasidės amžinasis gyvenimas.

Krikščionys atsisveikinimui su mirusiuoju skiria kiek daugiau laiko, apie 1-3 dienas. Laidotuvių organizavimui yra pasirenkamos šarvojimo salės, kuriose patogiai gali apsilankyti visi norintys, pareikšti paskutinę pagarbą ir užuojautą gedintiems artimiesiems. Šarvojimo metu kūnas gali būti paguldytas į atvirą/uždarą karstą arba pasirenkamas kremavimas.

Per laidotuves yra meldžiamasi, aukojamos gedulingos mišios. Jei laidojama žemėje, kapo duobė yra užpilama žemių kauburėliu ir pažymima mediniu kryželiu, kuris ilgainiui yra pakeičiamas antkapiu. Po laidotuvių labai dažnai yra organizuojami gedulingi pietūs velioniui prisiminti ir jį pagerbti.