Norėdami, kad jums būtų kuo lengviau ir paprasčiau suprasti laidotuvių proceso metu naudojamus terminus, Vilniaus Laidojimo namai „Ligamis“ konsultantai sudarė pagrindinių sąvokų žodyną. Tikimės, kad šių reikšmių žinojimas leis jums nepasimesti ir taip emociškai sunkiu periodu bei užsiimti sklandžiu velionio pagerbimo proceso organizavimu.
Laidotuvės – tai ceremonija, skirta paskutiniam atsisveikinimui su mirusiuoju ir jo pagerbimui. Remiantis kultūros, religinėmis ar šeimos tradicijomis, tai gali būti bažnytinė arba pilietinė ceremonija.
Laidojimo paslaugos – tai visos paslaugos, kurias profesionaliai teikia laidotuves organizuojanti įmonė arba specialistai, siekdami padėti suorganizuoti pagarbų atsisveikinimą su mirusiuoju asmeniu. Šios paslaugos apima platų spektrą veiklų, nuo mirusio kūno pervežimo, saugojimo ir paruošimo laidotuvėms, laidotuvių dokumentų sutvarkymo, ritualinių reikmenų pasiūlos iki emocinės pagalbos gedintiesiems.
Laidojimo namai arba laidotuvių namai – tai įstaigos, kurios teikia visas reikalingas paslaugas, susijusias su laidotuvių rengimu ir organizavimu. Šios įstaigos suteikia profesionalią pagalbą žmonėms nuo išankstinio laidotuvių planavimo iki laidojimo ceremonijos organizavimo.
Laidojimo dokumentų tvarkymas. Vilniaus laidojimo namai „Ligamis“ tvarko visus formalumus, susijusius su mirties registravimu ir kitais teisiniais aspektais.
Išankstinis laidojimo planas – tai procesas, kurio metu profesionalūs laidotuvių planuotojai, bendradarbiaudami su šeima ar kitais atsakingais asmenimis, gali padėti suplanuoti laidotuves, numatyti preliminarų biudžetą, padėti parinkti karstą, urną, šarvojimą salę, gėles ir atlikti kitus reikalingus veiksmus. Išankstinį laidotuvių planą, atsakingai galvodamas apie savo laidotuves, gali ir dar gyvas žmogus.
Kremavimas – tai procesas, kuriuo, veikiamas intensyvaus karščio, mirusiojo kūnas yra perdirbamas į pelenus. Tai yra alternatyva tradiciniam kūno laidojimui užkasant žemėje. Po kremavimo gauti kūno pelenai dažniausiai yra dedami į specialų indą, vadinamą urną, ir perduodami velionio šeimai arba laikomi krematoriume iki šeimos sprendimo, kaip su jais elgtis. Mirusiojo kūno kremavimas yra paplitusi praktika daugelyje pasaulio šalių ir kultūrų.
Kremavimo urna yra specialus indas, skirtas laikyti pelenus po kremavimo proceso. Urnos yra įvairių dydžių, formų bei medžiagų. Jos gali būti pagamintos iš metalo, medžio, stiklo, akmens, tvarumą ir ekologiškumą vertinantys dažnai renkasi bio-urnas, kurios laikui bėgant suyra žemėje. Kremavimo urnos dizainą pasirenka šeima, atsižvelgdama į asmeninius norus, kultūrinius įpročius arba kitus veiksnius. Mirusiojo pelenus urnoje galima saugoti specialiuose kolumbariumuose, palaidoti šeimos kape ar kitoje vietoje.
Kolumbariumas – tai pastatas arba struktūra, skirta laikyti urnas su mirusiojo pelenais po kremavimo. Ši struktūra gali turėti atskiras dėžutes, stalčius urnoms saugoti. Kolumbariumas gali būti alternatyva tradicinėms kapinėms. Kolumbariumai dažnai būna pastatyti kapinėse, bet gali būti pasirinktos ir kitos vietos.
Kapinės – tai vieta, kurioje yra palaidojami mirusieji. Kapų sklypai gali būti skirtingo dydžio, kaipai dažniausiai būna pažymėti įvairaus dizaino paminklais, kryžiais ar kita atributika.
Karstas – vieta, kurioje atsisveikinimo ceremonijos metu yra laikomas mirusiojo kūnas. Laidotuvių karstai gali būti įvairių tipų, dizainų, pagaminti iš skirtingų medžiagų.
Katafalkas – speciali transporto priemonė, skirta sklandžiai gabenti mirusiojo kūną karste arba urnoje į laidojimo vietą.
Šarvojimas – tai mirusiojo sanitarinis paruošimas, aprengimas laidotuvėms. Kūnas yra paguldomas į karstą stovinti specialioje šarvojimo salėje.
Šarvojimo salė – tai speciali patalpa su kėdėmis, suolais, kurioje artimieji gali oriai atsisveikinti su velioniu. Šarvojimo salės būna įvairių dydžių: jaukios nedidelės patalpos arba gausiai daug gedinčiųjų talpinančios šarvojimo salės.
Nekrologas – trumpas tekstas, informuojantis apie žmogaus mirtį, kuriame yra glaustai aprašyti velionio svarbiausi gyvenimo pasiekimai asmenybės charakteristikos.
Panegirika – trumpa kalba apie mirusiojo asmenybę, apibūdinanti jo charakterio bruožus, pagrindines vertybes, pomėgius, išskirianti svarbiausius gyvenimo momentus bei pasiekimus.
Balzamavimas – speciali metodika, padedanti išsaugoti ir paruošti kūną laidotuvėms.
Laidotuvių procesija – transporto priemonių eilė, lėtai važiuojanti paskui karstą ar urną į laidojimo vietą vežantį katafalką.
Įkapės – kartu su mirusiuoju laidojami jo asmeniniai daiktai.
Palaikai – mirusio žmogaus kūnas.
Antkapis (paminklas) – specialus monumentas, dažniausiai iš granito, kuriuo yra pažymimas žmogaus kapas. Jame yra išgraviruojami mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirimo datos, šeimai pageidaujant – svarbios sentencijos.
Gedulingi pietūs (arba gedulingos vaišės) – įvairiose kultūrose paplitusi tradicija, kai po laidotuvių prie bendro vaišių stalo yra sukviečiami šeimos, draugai bei kiti velioniui artimi žmonės.
Gedulas – tai emocinis atsakas į netektį, dažniausiai susijusia su artimo žmogaus mirtimi. Gedulo procesas gali būti labai individualus, apimti įvairias emocijas (skausmą, liūdesį, nepripažinimą, sielvartą, depresiją, šypsenas prisiminus kartu praleistas gyvenimo akimirkas). Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus gedi skirtingai, todėl ir gedėjimo išraiška bei laikotarpis skiriasi individualiai kiekvienam asmeniui. Taip pat, natūralu yra ieškoti paguodos ir pagalbos pas artimuosius, draugus, kolegas ar kreiptis dėl profesionalios emocinės ir psichologinės pagalbos pas specialistus.
Šie terminai gali kisti priklausomai nuo religinių, kultūrinių bei regioninių skirtumų. Laidotuvių terminologija dažnai yra susijusi su tradicijomis ir ritualais, kurie gali būti skirtingi įvairiose bendruomenėse.
Vilniaus laidojimo namai „Ligamis“ konsultantai mielai padės jums visais su laidotuvėmis, jų organizavimu susijusiais rūpesčiais. Pasistengsime, kad jūsų mintys būtų nukreiptos ne į laidotuvių klausimų sprendimą, o emociškai sudėtingoje situacijoje galėtumėte susitelkti į savo gedulą ir pagarbų paskutinį atsisveikinimą su artimu žmogumi.