Lietuvoje, kaip ir visose kitose Europos valstybėse, laidojimo papročiai yra lydimi įvairių tradicijų ir ritualų, kurie keičiasi su laiku, adaptuojasi ir prisitaiko prie visuomenės gyvenimo būdo. Nors laidojimo tradicijos yra perduodamos iš kartos į kartą, „Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis pastebi, kad su kiekviena karta jos vis labiau modernėja, o vienas ryškiausių skirtumų, kuriuos matome šiandien, yra sumažėjęs graudulys ir išaugusios asmeniškumo paieškos.
Laidotuvių papročiai atspindi visuomenę
Kaip teigia kultūros tyrinėtojai, laidojimo ritualai yra vienas reikšmingiausių aspektų, atspindintis pačią visuomenę, joje gyvenančių žmonių santykius ir požiūrį į gyvenimą bei mirtį, pvz., Rytuose kur kas daugiau dėmesio skiriama kremavimui, o atsisveikinimo apeigos kur kas dažniau siejamos su reinkarnacijos idėjomis, t. y. tikėjimu, kad po mirties žmogus keičia pavidalą. Vakaruose dominuojančios religijos kur kas daugiau dėmesio skiria kapinėms, kurios simbolizuoja ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, pabrėždamos vieno gyvenimo svarbą.
Žiūrint istoriškai, matome, kad Lietuvos teritorijoje mirusieji buvo tiek laidojami, tiek kremuojami, t. y. vienus papročius keitė kiti. Seniausias laidojimas mūsų krašte yra siejamas su Telšių rajonu, Spigino sala. Manoma, kad velionis čia buvo palaidotas dar 5780 metų prieš Kristų. Ankstyvajame geležies amžiuje mirusieji dažniausiai buvo laidojami pilkapiuose, kurie buvo apdėliojami akmenimis. Nuo 1100 m. prieš Kristų palaikai buvo pradėti deginti ir ši tradicija tęsėsi daugiau nei tūkstantmetį. Urnos su pelenais buvo laidojamos toliau nuo gyvenviečių esančiuose iš žemių supiltuose pilkapiuose. Po Kristaus gimimo senajame geležies amžiuje mirusieji buvo vėl pradėti laidoti nedeginant kūno, tačiau ugnies apeigos išliko svarbios, t. y. ugnimi būdavo šventinami kapai, šalia jų būdavo įrengiamos laužavietės.
Naujas mirusiųjų kūnų deginimo paprotys susiformavimo maždaug V a. po Kristaus. Manoma, kad tuo metu buvo pradėta tikėti, kad ugnis apvalo žmogaus vėlę, daugiau dėmesio imta skirti nematerialiai sielai. Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje pradėjus plisti krikščionybei. Ilgą laiką išlaikant artimas tradicijas ugniai, Lietuvoje dar buvo kūrenami laužai šalia kapinių. Ir tik apie 1880 m. atsirado paprotys per Vėlines kapinėse degti nedideles žvakeles.
Kaip pasikeitė laidojimo paslaugos?
Greičiausiai nereikėtų stebėtis, kad laidotuvės, su kuriomis susidurdavo mūsų seneliai, iš esmės skiriasi nuo laidotuvių, kurias turime šiandien. Vienas ryškiausių skirtumų yra sutrumpėjęs šarvojimo laikas. Lietuvoje buvo įprasta velionį laidoti tik trečią dieną po mirties, tačiau šiandien kur kas dažniau, remiantis Vakarų Europos pavyzdžiu, atsisakoma kelias dienas trunkančio šarvojimo ir jį lydinčio graudulio. Nors kelių dienų gedulas vis dar išlieka kaimuose, pamažu šios taisyklės tampa nebeaktualios net ir mažesniuose Lietuvos regionuose.
„Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis pastebi, kad kur kas dažniau atsisakoma ir giedojimo prie karsto. Šis paprotys daugeliui žmonių atrodo nereikalingas ir keliantis liūdesį. Vietoje to neretai šarvojimo salėje yra leidžiama velioniui artima muzika, sukuriama mažiau graudulinga aplinka, dominuoja ne religinėms tradicijoms, o šeimai artimi sprendimai. Šiandien praktiškai išnyko poreikis fotografuotis prie velionio kūno, karsto ar kapo.
Laidojimo paslaugos tampa subtilesnės, kur kas dažniau atsisakoma prabangos, t. y. nyksta papročiai į laidotuves nešti didelius vainikus, atsisakoma prabangaus karsto, pompastikos. Antkapiai taip pat tampa mažesni, kur kas dažniau pasirenkami kuklūs paminklai. Vengiama ir daug gyvų gėlių, kapas dažniausiai puošiamas skalda. Šie sprendimai priimami ne dėl pinigų trūkumo ar materialinės visuomenės padėties, tačiau dėl noro laidojimui suteikti daugiau nuoširdumo, susikoncentruoti į mirusiojo atminimą, atsisakyti aplinką teršiančių sprendimų, daugiau dėmesio skirti natūralumui.
Laidojimo papročiai, įveikę laiko išbandymus
Nors laidojimo įpročiai keičiasi, tam tikri sprendimai išlieka nepavaldūs laikui, vienas iš jų – atsisveikinimas su mirusiuoju. Nors šarvojimo salės paprastai nuomojamos ne kelioms paroms, o vos pusdieniui, išlieka noras atsisveikinti su velioniu, atnešant vieną gėlės žiedą. Visuomenės apklausos rodo, kad laidojimas be atsisveikinimo daugeliui lietuvių atrodo nepagarbus sprendimas net ir modernioje visuomenėje.
Kaip jau buvo minėta, į laidotuves vis dar įprasta nešti gėles. Nors Lietuvoje, priešingai nei Europoje, dominuoja baltos spalvos žiedai, pamažu ima populiarėti ir kitų spalvų gėlės. Konservatyvus požiūris išlieka ties gedulo drabužiais. Siekiant išreikšti pagarbą praktiškai visuomet pasirenkami tamsūs kostiumėliai, juodi, tamsiai mėlynos, pilkos spalvos atspalviai. Egzistuoja ir nerašytos gedulo tradicijos, kurių metu vengiama pasilinksminimų, švenčių ir triukšmingų vakarėlių.
Lietuvoje sparčiai populiarėja kremavimas
Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Lietuvos teritorijoje mirusieji buvo ne tik laidojami, bet ir kremuojami. Šiandien kremavimas vėl įgauna stiprėjančias pozicijas ir yra pasirenkamas kaip aplinką tausojantis, mažiau graudulio keliantis, pagarbus ir šventas atsisveikinimas su mirusiuoju. Tiesa, šiuo atveju reikėtų nepamiršti, kad nors Bažnyčia ir neprieštarauja palaikų kremavimui, tačiau neleidžia velionio pelenų išbarstyti gamtoje ar laikyti namuose. Bažnyčia pataria mirusiuosius laidoti kapinėse, tačiau, jei vis dėlto pasirenkamas kremavimas, siekiant išvengti natūralistinių, panteistinių ar nihilistinių interpretacijų, pelenus rekomenduojama saugoti sakralioje vietoje, t. y. kolumbariumuose arba kapinėse.
Laidotuvių planavimas – organizacinius rūpesčius palengvinantis sprendimas
Laidotuvių ceremonijos organizavimas šiandien tampa nebe toks konservatyvus, kur kas daugiau dėmesio skiriama individualumui. Būtent dėl šios priežasties atsisakoma tradicijas menančių laidotuvių ir kur kas dažniau kreipiamasi į laidotuvių organizatorius, galinčius padėti sukurti jaukią ir artimųjų poreikius atitinkančią atsisveikinimo ceremoniją. „Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis pastebi, kad laidotuvių organizavimo paslaugos tampa aktualios ir dėl galimybės sunkią akimirką perduoti visus su laidojimu susijusius rūpesčius šios srities profesionalams.