Išgirdus žodį „laidotuvės“ vos per kelias sekundes mintyse susikuriame tam tikrą vaizdą. Laidotuvių sąvoka gali skirtis nuo daugelio išorinių rodiklių: geografinės vietos, kultūros ir visuomenės, kurioje gyvename, taip pat nuo religijos, kuria tikime, galiausiai, – nuo mūsų gyvenimo patirties, turimų atsiminimų ir artimųjų pasakojimų. Ilgametę patirtį turintys „Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis pastebi, kad tradicinės laidojimo paslaugos, kurias žinome Lietuvoje, turi aiškiai nusistovėjusią eigą ir tvarką. Nors poreikis individualiems laidojimo sprendimams kasmet auga, o laidotuvės tampa vis asmeniškesnės, trys pagrindiniai laidojimo ceremonijos etapai – velionio kūno paruošimas / ritualinių reikmenų pasirinkimas, šarvojimas ir palaikų laidojimas – išlieka pagrindinėmis sudedamosiomis laidotuvių dalimis.
Senųjų ir naujųjų laikų sintezė
Nepriklausomai nuo to, kur ir kokios laidotuvės organizuojamos, ši ceremonija visuomet būna struktūrizuota, t. y. turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Žiūrint iš socialinės pusės, laidotuvės suvienija bendruomenės narius, skatina dalintis parama ir stiprina tarpusavio ryšius. Žvelgiant iš antropologinės perspektyvos, drauge su artimojo mirtimi keičiasi gyvųjų statusas, jų socialinė padėtis ar net buvęs gyvenimas – tai ypač aiškiai atskleidžia Lietuvoje vis dar gaji gedulo tradicija, nurodanti, kaip po velionio mirties giminaičiai turi elgtis, švęsti ar rengtis.
Keičiantis laikams, tradicinės laidotuvės šiandien įgauna kiek kitokią prasmę nei tradicijas suvokė mūsų seneliai. Mirusiojo šarvojimą namuose ir atsisveikinimą artimoje aplinkoje keičia šiuolaikiškos šarvojimo salės, kuriose atsisveikinimas su mirusiuoju trumpėja iš trijų parų į pusdienį. Senąsias tradicines laidotuves dabar galima pamatyti tik mažuose kaimeliuose, tačiau ir čia viskas persiformuoja, pvz., vietoje giedotojų vis dažniau klausoma įrašytos gedulingos muzikos, o naktinio budėjimo prie mirusiojo kūno praktiškai išvis nebeliko. Tiesa, pokyčiai neturėtų būti gąsdinantys, – kadangi viskas gyvenime keičiasi, natūralu, kad ir požiūris į mirtį adaptuojasi, įgaudamas naują tradicinę formą.
Pagrindiniai laidojimo paslaugų etapai
Tradicinės laidojimo paslaugos apima tris pagrindinius žingsnius: velionio kūno paruošimą / ritualinių reikmenų įsigijimą, šarvojimą ir palaikų laidojimą. Pirmajame etape aptariami pagrindiniai laidojimo akcentai, nusprendžiama, kaip velionis bus laidojamas, koks karstas bus perkamas, kokiais laidojimo drabužiais velionis bus lydimas į paskutiniąją kelionę. Tai svarbus etapas, kurio metu artimieji pradeda išgyventi netekties faktą. Be to, šiame etape artimieji gali nuspręsti, kokių tradicijų jie laikysis, koks yra pagarbiausias, šeimos religiją ir pasaulėžiūrą atitinkantis būdas atsisveikinti su mirusiuoju, pvz., ar velionis bus kremuojamas ar laidojamas žemėje.
Šarvojimas yra stipri tradicija, atliekanti vieną svarbiausių vaidmenų. Ilgą laiką buvo įprasta laikytis trijų dienų šarvojimo apeigų. Iki šiol dalis lietuvių šarvojimo sales nuomoja kelioms paroms. Vis dėlto, greitėjant gyvenimo būdui ir persiformuojant vertybinei sistemai, vis dažniau šiame etape apsiribojama viena diena ar net pusdieniu. Nepaisant sutrumpėjusio šarvojimo laiko, pati tradicija išlieka svarbi, išreikšdama pareigą atsisveikinti su mirusiuoju. Į šarvojimo salę paprastai susirenka visi velionio artimieji ir draugai, todėl šiame etape išreiškiama ir užuojauta šeimos nariams, prisimenamos gražiausios velionio gyvenimo akimirkos.
Tradicinės laidotuvės apima palaikų laidojimą žemėje drauge su karstu. Tai krikščionišką pasaulėžiūrą atitinkanti tradicija, kuri Lietuvoje buvo praktikuojama daugybę metų. Vis dėlto, šiuo metu visame pasaulyje sparčiai auga dėmesys palaikų kremavimui. Kūno deginimas ir laidojimas pašventintoje žemėje yra palaikomas ir kunigų. Urnos gali būti laidojamos ir kolumbariume. Paprastai į laidotuves susirenka tik patys artimiausi šeimos nariai. Tradiciškai pasibaigus laidotuvėms yra organizuojami gedulingi pietūs, kurių metų susirenkama pasimelsti už mirusiojo sielą ir dalinamasi užuojauta.
„Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis atsako, kokia yra laidotuvių prasmė
Laidotuvės, visų pirma, yra skirtos pripažinti skaudžius gyvenimo pokyčius. Netekties skausmas yra stipri emocija, todėl laidotuvių ceremonija padeda psichologiškai susitaikyti su mirtimi. Daugelis psichologų tvirtina, kad itin greitos laidotuvės palieka artimuosius šoko būsenoje, todėl susitaikymo etapas tampa dar sudėtingesnis, t. y. senosios kelias dienas trunkančios laidotuvės psichologiškai yra kur kas teisingesnis pasirinkimas. Be to, nors gyvenimas ir mirtis yra neatsiejami, dažnas žmogus iki artimojo laidotuvių apie tai nesusimąsto, kitaip sakant, laidotuvės tampa psichologiniu asmenybės augimo žingsniu, padedančiu suvokti gyvenimo realybę ir iš naujo susidėlioti prioritetus.
Tinkamai suorganizuotos laidojimo paslaugos padės…
1. Suvokti artimojo netekties faktą
Nors mirtis yra natūralus gyvenimo etapas, vis dėlto, pripažinti, kad netekome artimo žmogaus gali būti be galo sunku. Kaip ir minėjome, atsisveikinimas yra ilgas psichologinis procesas, kurio nereikėtų stengtis nei skubinti, nei atidėlioti. Laidotuvės yra būdas pripažinti mirties faktą ir pradėti gedėjimo etapą – žengti pirmąjį žingsnį link mirusiojo paleidimo.
2. Pagerbti mirusiojo atminimą
Laidojimo paslaugos yra orientuotos į mirusiojo atminimo pagerbimą. Būtent dėl šios priežasties visuomet rekomenduojama laikytis paskutiniosios velionio valios ir surengti laidotuves, kurios atitiktų mirusiojo norus. Pagarbios laidotuvės nuramina ir artimųjų skausmą, nepalieka randų dėl netinkamai atliktų apeigų, leidžia tikėti, kad paskutinioji mirusiojo kelionė buvo sklandi ir teisinga.
3. Pasidalinti jausmais su artimaisiais
Paprastai į velionio šarvojimą susirenka ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir draugai, o toks susitikimas leidžia pasidalinti netekties skausmu ir jausti artimos aplinkos palaikymą. Susirinkusiųjų parama ir užuojauta atlieka gydomąją funkciją, padeda nusiraminti ir susitaikyti su netektimi. Kaip rodo atlikti tyrimai, būvimas šalia sunkią valandą dažniausiai atstoja bet kokią materialią pagalbą ar finansinę paramą.