Kokios buvo laidojimo paslaugos ir tradicijos Viktorijos epochoje?
Ar kada nors susimąstėte, kokios anksčiau buvo laidojimo paslaugos? Ilgametę patirtį turinys „Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis siūlo atversti istorijos puslapius ir prisiminti Viktorijos laikus, kai gedulas tapo labai svarbia etiketo dalimi. Kai kiekviena laidotuvių detalė buvo labai gerai apgalvota, o gedėti ilgus metus buvo įprasta praktika. Sužinokime, kokios tradicijos išliko iki mūsų dienų.
Mirtis buvo vieša
Viktorijos epocha prasidėjo 1837 metais ir baigėsi 1901 metais. Ji pavadinta Britanijos karalienės Viktorijos garbei. Kai karalienės vyras – princas Albertas – mirė 1861 metais, karalienė Viktorija paniro į gilų sielvartą ir gedėjo savo vyro iki pat savo pačios mirties. Karalienė diktavo įvairias madas, tarp jų ir gedulo. Daugelis žmonių sekė jos pavyzdžiu ir gedėjimą pavertė savotišku spektakliu, kuriame kiekviena detalė turėjo būti gerai apgalvota ir reikšminga.
Devynioliktame amžiuje mirtis buvo dažna viešnia. Žmonės mirdavo nuo ligų, nuo maisto trūkumo, prastų sanitarinių sąlygų, nelaimingų atsitikimų ir karų. Prasidėjus pramonės revoliucijai, darbininkai žūdavo fabrikuose, o moterys iškeliaudavo į kitą pasaulį gimdydamos. Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė tebuvo apie 50 metų. Ypač aukštas buvo vaikų mirtingumas. Vienas iš trijų vaikų mirdavo nesulaukęs nė dešimties. Vaikų mirtingumas buvo toks didelis, kad daugelis tėvų vardą vaikui suteikdavo tik po pirmojo gimtadienio.
Skrupulingai ruošiami namai
Laidotuvės, mirusiųjų minėjimai vykdavo nuolat. Daugelis žmonių bijojo ne mirties, o tai, kad nebus tinkamai apgedėti. Laidotuvės dažniausiai vykdavo namuose, todėl namai buvo specialiai paruošti. Durų rankenos apdengiamos juodu audiniu. Užuolaidos aklinai užtrauktos, o ant durų pakabintas juodas vainikas. Velionio portretas būdavo aptrauktas juodu audeklu, dažnai visi veidrodžiai uždengiami juodu šilku audiniu. JAV buvo įprasta sustabdyti laikrodį toje patalpoje, kurioje žmogus mirė.
Svarbios net smulkmenos
Viktorijos laikų šeimos nariai artimuosius ir draugus apie laidotuves informuodavo nusiųsdami kvietimus. Jie dažniausiai būdavo baltos spalvos su juodos spalvos krašteliais. Taip, kaip pridera pagal protokolą. Taip pat populiarūs buvo ir pomirtiniai atvirukai, kuriuos siųsdavo į laidotuves negalėjusiam atvykti artimajam. Vienoje pusėje šių kortelių būdavo paveikslėlis, o kitoje – adresas ir pranešimas. Vėliau atvirukai buvo įdedami į šeimos nuotraukų albumą.
Viktorijos laikais karstai skendėdavo gėlėse. Iki šių dienų laidojimas ir gėlės yra neatsiejami vienas nuo kito. Vainikai ir pavieniai žiedai yra nešami į šarvojimo sales, siekiant išreikšti pagarbą velioniui. Net sparčiai populiarėjančios kremavimo paslaugos neatsiejamos nuo baltų žiedų, kurie simbolizuoja šviesą ir tyrumą.
Gedulo portretai buvo taip pat populiarūs. Gedintys buvo fotografuojami laikantys mirusiojo paveikslą. Buvo vertinami ir mirusiojo paveikslai, ir eskizai, nutapyti, pavyzdžiui, prieš pat velionio mirtį. Madingos buvo ir litografijos, kuriose vaizduojamos gedulo scenos, paminklai ir religinės relikvijos.
Ypatingas dėmesys skiriamas gedulo drabužiams
Moterys buvo laikomos „gedulo indais“. Per gedulą jos galėjo parodyti savo vidinius jausmus, atskleisti savo moralines ir dvasines vertybes. Vienas iš sudėtingiausių Viktorijos laikų gedulo išraiškos būdų buvo gedulo drabužiai. Jie pasižymėjo paprastomis linijomis, subtiliu dekoravimu, simbolinėmis spalvomis, išskirtiniais galvos apdangalais. Spalvos nusakydavo gedėjimo laiką. Paprastai perėjimas nuo juodos į sidabrinę, pilką violetinę, rausvą ar baltą rodė atsigavimą po ilgai trunkančio sielvarto. Krepas, gofruotas šilkas buvo laikomi gedulo audiniais. Tačiau juodas krepas labai greit susidėvėdavo dėl blogos kokybės dažų ir taip pat skleidė stiprų kvapą. Nuodingi dažai, kuriais buvo dažomi audiniai, sukeldavo rimtas sveikatos problemas.
Galvos apdangalai buvo privaloma etiketo dalis. Našlė visada turėjo dėvėti išskirtinį galvos apdangalą. Baltą skrybėlę dėvėdavo patalpoje, o skrybėlę su šydu – lauke. Pirštinės, juodos nosinaitės – visa tai taip pat buvo svarbi kostiumo dalis. Gedulo papuošalai buvo sukomponuoti su velionio atvaizdu arba plaukų sruoga.
Londoną gąsdindavo išsipūtę nuo susikaupusių dujų karstai
Visgi tuo laiku ne viskas visada vykdavo sklandžiai. Mirusiųjų laidojimas buvo ir rimtas iššūkis. Laidojimas žemėje buvo norma, o kremavimas – keistas užsienietiškas paprotys, todėl išlikę liudijimai baugina. Vaizdas tų laikų Londone buvo makabriškas: karstai būdavo sukraunami vienas ant kito, neužtekdavo vietos naujai atvykstantiems, potvyniai išplaudavo kūnus į gatves. Dujos, kurios sklisdavo iš irstančių kūnų, keldavo rimtą nerimą. Kai kurie laidotuvininkai būdavo raginami išgręžti skyles karstuose, kad susikaupusios dujos neišsiveržtų staiga. Besiveržiančios dujos iš tiesų būdavo mirtinos: kapinių darbuotojai pastebėdavo nuo dujų išsipūtusius karstus, kartais nuo garų stipriai apsinuodydavo.
Urna – vienas populiariausių kapinių simbolių
Šiuo periodu prasidėjo ir laidotuvių bei kapinių verslas. Anksčiau mirusieji buvo laidojami sodybose ar nedidelėse bažnytinėse kapinėse. Antkapiai buvo gaminami iš medžio arba akmens, tačiau užrašai greitai nusitrindavo. Viktorijos laiku antkapiai tapo sudėtingesni. Pagaminti iš marmuro, granito, bronzos ir išgraviruoti taip, kad per ilgą laiką užrašas nenusitrintų. Labai populiarūs buvo įvairūs simboliai ant antkapių. Vienas populiariausių – urna. Viktorijos laikais urnos buvo laikomos mirties ir liūdesio simboliu. Dar madingi buvo obeliskai, gėlių motyvai, vainikai ant antkapių. Vis dažniau mirusiojo paruošimas ir visos kitos laidojimo paslaugos buvo pavedamos kitiems, ne šeimos nariams.
Su karalienės Viktorijos mirtimi 1901 metais, baigėsi ir jos epocha bei nutrūko vyravusios gedulo tradicijos. Medicinos pažanga pakeitė požiūrį į mirusiojo paruošimą laidotuvėms. Balzamavimo ir kremavimo pokyčiai, mokslas, naujos technologijos ir išradimai, pasauliniai karai, epidemijos, holokaustas, ekonominės krizės pakeitė gedulo tradicijas. Žmonės daugiau pradėjo galvoti apie ateitį, išnyko tradicija gedėti ilgus metus.
Kokios laidojimo tradicijos išliko?
Mirtis dabar yra labiau privatus, o ne viešas reikalas. Sielvartaujantys patys turi pasirūpinti artimaisiais, patys rasti tinkamiausią būdą išreikšti savo liūdesį. Jau nebeturime tokių griežtų tradicijų ir simbolikos. „Vilniaus laidojimo namai“ Ligamis primena, kad išgyventi skausmą daug lengviau, kai laidotuvių procesus patikite profesionalams. Užuot visą atsakomybę užsikrovę ant savo pečių, jūs galite viską patikėti ekspertams. Jums teliks visą dėmesį sutelkti į mirusiojo atminimą.
