Nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje gyvename, mirtis yra neišvengiamas gyvenimo etapas visose kultūrose. Ir nors gyvenimo ciklas išlieka toks pats, žmonių požiūris į laidotuves gana stipriai skiriasi. Lietuvoje gyvuojančios tradicijos, nors ir pamažu laisvėjančios, yra gana aiškiai apibrėžtos – paprastai velionis yra šarvojamas, o jo artimieji susirenka ramiai palydėti mirusįjį į paskutiniąją kelionę. Laidojimo paslaugos vis dažniau apima ir kremavimą. Nors velionio palaikai dažniausiai laidojami žemėje, šalyje sparčiai auga kolumbariumų poreikis. Laidotuvėse dominuoja graudulys, tyla ir santūri pagarba.
Afrika: spalvingos laidotuvės ir papročių margumynas
Afriką sudaro 54 valstybės, čia gyvena milijardas žmonių ir išskiriama daugiau nei 3 000 skirtingų genčių. Aprašyti laidojimo tradicijas Afrikoje yra praktiškai neįmanoma, kadangi požiūris į mirtį skiriasi nuo konkretaus regiono. Vis dėlto, tam tikri bendrumai čia egzistuoja. Afrikoje tikima, kad po mirties žmogus gyvena ir toliau, tačiau be tinkamų laidotuvių mirusysis gali tapti klajojančiu ir savo vietos nerandančiu vaiduokliu.
Laidotuvės Afrikoje yra spalvingos, apipintos įvairiomis tradicijomis ir ritualais, pvz., Nigerijoje gyvenanti Igbo gentis mirtį švenčia kelias dienas, aukoja jautį, o pats laidojimas yra lydimas ritualiniais būgnais ir poezija, skirta pagerbti mirusius protėvius. Žemyne apstu europiečių akims keistų papročių, pvz., prie Gvinėjos įlankos mirusieji yra laidojami po gyvenamojo namo grindimis, o Pietų Afrikoje sutinkama San gentis paslaptingu lietaus šokiu „perkelia“ savo sielą į dvasių pasaulį, kad galėtų pasikalbėti su velioniu.
Azija: senųjų tradicijų svarba
Azijoje gyvena apie 60 proc. viso pasaulio populiacijos. Čia gyvenančių žmonių požiūris į mirtį yra susijęs su hinduizmo, konfucianizmo, budizmo ir islamo religijomis. Didžiąją šiaurės rytų Azijos dalį apimanti Kinija laidotuves suvokia kaip ritualinį gyvenimo etapą, lydimą įvairių prietarų, pvz., audinių pakabinimo ant namų durų ar veidrodžių nuėmimu. Nesilaikant tradicijų, manoma, kad mirusiojo šeima sulauks nelaimių ar mirties.
Indijoje mirtis neatsiejama nuo Gango upės, kuri suvokiama kaip gyvybės šaltinis. Žmonės čia ne tik maudosi, bet ir geria upės vandenį. Mirus žmogui, jo kūnas atnešamas į Gango krantinę, kad būtų atliktas palaikų kremavimas. Kremuoti pelenai su šventųjų medetkų žiedais yra išberiami į Gangą. Tokiu būdu sielai užtikrinamas amžinas gyvenimas. Beje, Indijoje tvirtai tikima reinkarnacija, kai po mirties atgimstama kitu kūnu.
Tibete dominuoja budizmas ir vietomis vis dar galioja senosios laidojimo tradicijos, kai po mirties mirusiojo kūnas paliekamas suvalgyti grifams arba kūnas sukapojamas į dalis ir paliekamas aukščiausiame kalno taške. Tiesa, pamažu šios tradicijos keičiasi, atsižvelgiant į šalyje vis labiau stiprėjančias ekologines pažiūras.
Korėjoje daugiausia dėmesio skiriama konfucianizmo tradicijoms. Įprasta namuose laikyti kremavimo karoliukus, kurie tampa savitu būdu pagerbti mirusįjį.
Viduriniai Rytai: laidojimas, grindžiamas taisyklėmis
Daugelis Viduriniuose Rytuose gyvenančių žmonių yra musulmonai ir išpažįsta islamo religiją. Musolmonų laidotuvės vengia pompastikos, o skaudžios emocijas rodomos atvirai, dažnai rėkiama ir verkiama. Mirtis suvienija gyvuosius – mirus artimajam, šeimos nariai, draugai ir kaimynai atneša velionio šeimai maisto ir susirenka pasimelsti. Mirtį musulmonai supranta ne kaip lengvą perėjimą į pomirtinį pasaulį, o kaip skausmingą ir sunkų procesą. Be to, norėdami gražaus pomirtinio gyvenimo, būdami gyvi musulmonai turi laikytis griežtų islamo įstatymų. Musulmonai tiki, kad velionio laidojimas turi būti atliekamos kuo greičiau, geriausia, – tą pačią dieną. Laidotuvių ceremonijoje draudžiama dalyvauti moterims, o karsto nešimas suvokiamas kaip itin garbinga pareiga, kuri išvaduoja nuo ankstesnių nuodėmių. Musulmonai nepripažįsta kremavimo, nes tiki, kad paskutiniojo teismo dieną žmonės bus prikelti su kūnu ir siela.
Pietų Amerika: dominuojanti katalikybė
Dauguma Pietų Amerikos gyventojų yra katalikai, tačiau atokiose Andų kalnų vietovėse ir nutolus į Peru egzistuoja savi dvasiniai įsitikinimai, darantys įtaką bendrai Pietų Amerikos laidojimo kultūrai. Pvz., kai kurios Kolumbijoje gyvenančios bendruomenės mano, kad mirusiems vaikams reikia dainuoti lopšines. Kaip ir Puerto Riko gyventojai, šios bendruomenės tiki, kad po mirties vaikai tampa mirties angelais. Didžiausia izoliuota gentis Pietų Amerikoje – janomamai – geria mišinį iš pelenų ir bananų, tikėdami, kad taip mirusiojo dvasia išlieka gyva. Visoje Lotynų Amerikoje tikima, kad po mirties mūsų artimieji yra šalia, todėl ypatingas dėmesys skiriamas mirusiųjų dienos šventei, tikint, kad mirę giminaičiai gali prisikelti ir švęsti kartu.
Šiaurės Amerika: rimtis ir pagarba vs. džiaugsmingi šokiai ir dainos
Laidojimo tradicijos Šiaurės Amerikoje nėra vieningos. Jungtinėse Valstijose dominuojanti religija yra krikščionybė, todėl, kaip ir Europoje, mirtis nėra laikoma priežastimi švęsti. Čia taip pat egzistuoja daugybė krikščioniškų praktikų ir apeigų, kuriomis prisimenami mirusieji, tačiau išlaikoma rimtis ir pagarba.
Meksikoje apie mirtį kalbama kur kas daugiau, dažniausiai – šeimos ir giminių rate. Čia mirtis suvokiama kaip nauja pradžia. Mirtis yra giliai įsišaknijusi Meksikos kultūroje, o mirusiųjų diena yra laikas prisiminti, pagerbti ir švęsti už tuos, kurie išėjo, todėl visoje šalyje žmonės eina į gatves džiaugsmingai dainuodami ir šokdami, palieka aukas velioniui kapinėse ar net miega šalia kapų.
Australija ir Okeanija: religijų sintezė ir aborigenų kultūra
Australijoje dominuoja krikščionybė, tačiau nemaža dalis žmonių laiko save agnostikais ir ateistais. Laidojimo papročiai paremti Šiaurės Amerikoje gyvuojančiomis tradicijomis. Laidotuvės yra ramios ir estetiškos, apie mirtį kalbama gana nedaug. Visiškai kitos tradicijos dominuoja aborigenų kraštuose. Tai vietinė Australijos kultūrinė grupė, kuri laikosi senųjų papročių. Kai žmogus miršta, yra surengiamas rūkymo seansas velionio gyvenamojoje vietoje, siekiant išprašyti jo dvasią. Vėliau organizuojama puota, kurios metu gedintieji dažosi aukso spalvomis. Velionio kūnas yra apdengiamas lapais ir paliekamas suirti ant specialios platformos.
Okeanijoje egzistuoja kelių religijų samplaikos. Salose gyvuoja įvairūs ritualai, skirti pagerbti mirusiuosius. Pvz., vietiniai Melanezijos gyventojai dėvi kaukes, kad galėtų bendrauti su dvasiniu pasauliu. Daugelis salų gyventojų tiki mirusiojo dvasia ir mano, kad nesilaikant tradicijų galima prisišaukti nelaimę. Nemažai žmonių laikosi ir Amerikoje gyvuojančių krikščioniškų tradicijų, todėl velioniui rengiamos mišios arba kviečiamas kunigas, prašant mirusiajam suteikti palaiminimą.
Europa: pasaulėjančios krikščioniškos tradicijos
Rytų Europa yra vienas religingiausių kraštų, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas stačiatikių ir katalikų tradicijoms. Rytų Europoje įprasta maišyti religinius ir liaudyje gyvuojančius papročius, pvz., Rusijoje, mirus artimajam, šeimos nariai sustabdo laikrodžius ir uždengia veidrodžius, kad išvengtų daugiau mirties šeimoje.
Vakarų Europoje į mirtį žiūrima kur kas laisviau. Laidotuvių organizavimas tampa vis labiau pasaulietiškas, orientuojamasi į šviesų žmogaus gyvenimo atminimą. Nors Bažnyčios vaidmuo Vakarų Europoje nėra toks stiprus kaip Rytuose, žmonės vis dar laikosi krikščioniškų įsitikinimų ir tiki aukštesne jėga, kuri turi tiesioginės įtakos ir čia gyvuojantiems papročiams, pavyzdžiui, palaikų laidojimui kapo duobėje.