Kaip keitėsi kareivių laidojimas nuo žmonijos pradžios?

Jeigu kada nors buvote senesnėse kapinėse, tikrai galėjote pastebėti karių kapines, kuriose kryžiai, antkapiai, net išdėstymas skiriasi nuo skirtų civiliams. Taip yra todėl, kad karių kapinių atsiradimo istorija skiriasi nuo įprastinių. Juk kariai žūdavo svetimose žemėse. Taip pat vienu metu tekdavo laidoti didelį kiekį žmonių. O jei prisimintumėte ankstesniais amžiais egzistavusį higienos trūkumą, tuomet tampa aišku, kodėl kareiviai buvo laidojami masinėse kapavietėse. Net šiais laikais skiriasi kareivių laidojimo paslaugos, pavyzdžiui, Amerikoje veteranų laidojimo ceremonija apima daug įvairių aspektų, todėl jos ir organizuojamos kitaip. Jei kariai žūdavo užsienyje, karių palaikų parvežimas iš užsienio būdavo dar viena sudėtinga, bet būtina procedūra. Šiandien galima drąsiai sakyti, kad nepaisant įvairių istorinių aplinkybių, visuomet lieka viena – pagarba kovojusiems už tėvynę. Kaip keitėsi karių laidojimo istorija, domisi „Vilniaus laidojimai namai“ Ligamis.

Seniausios civilizacijos atiduodavo pagarbą kariams

Nuo seniausių laikų Europos civilizacijos ypatingą dėmesį skirdavo kovose žuvusių karių laidojimui ir pagerbimui. 338 m. pr. Kr. Makedonijos karalius Pilypas II po mūšio su atėniečiais, savo karius ir sąjungininkus palaidojo pagal visas religines apeigas. Tokiu savo veiksmu jis siekė sumažinti dievų pyktį. Tėbiečiai pastatė paminklą su akmeniniu liūtu ant pilkapio, kuriame buvo palaidoti mirusieji. Senovės Atėnuose netoli žymiojo Akropolio buvo įrengtos specialios kapinės Graikijos piliečiams, žuvusiems už savo tėvynę. Senovės civilizacijos dažnai statydavo tuščius kapus savo vyrų, žuvusių svetimose žemėse, atminimui. Romėnų legionai savo kareivius laidodavo po vieną, atskiruose kapuose netoli karinių stovyklų, taip pat ir masinėse kapavietėse po didelių mūšių. Tikslūs vikingų karių laidojimo ritualai nėra žinomi, nes nėra išlikusių daug rašytinių šaltinių apie vikingų gyvenimą, tačiau rasti archeologiniai duomenys leidžia daryti tam tikras išvadas apie jų laidojimo tradicijas. Dauguma vikingų į pomirtinį gyvenimą buvo palydėti dviem būdais: kremuojat ir laidojant įprastu būdu. Kremavimas (dažniausiai ant laidotuvių laužo) buvo ypač paplitęs tarp pirmųjų vikingų, kurie save laikė pagonimis ir tikėjo, kad ugnies dūmai padės nugabenti mirusįjį į pomirtinį gyvenimą. Kremuoti palaikai buvo laikomi urnose, o pačios urnos buvo užkasamos po žeme.

Karių kapinės – nuo devynioliktojo amžiaus

Napoleono kariai žūdavo dideliuose mūšiuose. Tuo metu populiarios buvo masinės kapavietės, kuriose buvo laidojami ne tik savos armijos kareiviai, bet ir priešininko. Tokios masinės Napoleono karių kapavietės buvo atrastos ne taip jau seniai. 2001 metais Vilniuje buvo rasta masinė laidojimo vieta su keliais šimtais Napoleono karių palaikų. O karių kapinės pirmą kartą pradėtos įrenginėti devynioliktajame amžiuje. Nuo to laiko karių laidotuvės tapo ne tik šeimos tragedija, bet ir visos tautos. Žmonės išreikšdavo pagarbą už tėvynę kovojusiems vyrams. Kalbat apie tuo metu vyravusį higienos, medicinos žinių trūkumą, didelis pokytis įvyko 1859 metais, kai šveicaras Henry Dunant pasibaisėjo prancūzų ir austrų elgesiu su žuvusiaisiais ir sužeistas kariais. Tai paskatino jį įkurti Raudonąjį kryžių, kuri užtikrindavo, kad su kareiviais būtų elgiamasi pagarbiai. Kitas svarbus įvykis žmonijos istorijoje – Amerikos pilietinis karas, trukęs nuo 1861 iki 1865 metų. Vos per ketverius karo metus žuvo daugiau 600 tūkst. žmonių. Pasibaigus mūšiams buvo pastatytos bendros karių kapinės, kuriose bendrai buvo laidojami jankiai ir konfederatai, atskirti kapai buvo skirti identifikuotiems kariams. Antkapiai nepriklausomai nuo rango, socialinės kilnės, religijos buvo pažymėti tais pačiais ženklais.

Nacionalinės karių kapinės – nuo dvidešimtojo amžiaus

1915 metais gruodžio 29 dieną Prancūzijos įstatymuose atsirado reikalavimas įrengti nacionalines kapines, kuriose būtų palaidoti „Už Prancūziją žuvę“ kariai, o kapai būtų tvarkomai valstybės lėšomis. Prancūzijos karių kapinėse aptinkami kelių tipų kryžiai: lotyniški kryžiai, žydų antkapiai ir antkapiai netikintiems. Vokietijoje įrengtos kapinės kariams, žuvusiems po Pirmojo pasaulinio karo, išsiskiria savo stiliumi. Vyrauja tamsūs akmeniniai kryžiai, kaltiniai vartai, akmeninės plokštės. Dvidešimtojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo priimtas sprendimas suvienodinti kryžius, kad būtų geriau įprasmintas tragedijos mastas. Kryžiai buvo pagaminti iš patvarių medžiagų: aliuminio, ketaus, akmens. Ant kiekvieno antkapio yra nurodyta kario pavardė, vardas, laipsnis, gimimo ir mirties data. Amerikoje po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kapavietės buvo pažymėtos balto marmuro antkapiais. Žydų karių antkapiai yra su Dovydo žvaigžde. Stilizuoti marmuriniai lotyniški kryžiai žymi kitus kapus. Iš pradžių laidoti nacionalinėse kapinėse nebuvo garbė, tačiau tai užtikrino, kad kariai, kurių šeimos neišgali parsiveži jų į namus, būtų tinkamai palaidoti. Tačiau dabar nepriklausomai nuo finansinės padėties, kariai yra laidojami tam skirtose kapinėse, o karių pagerbimui yra skirta ir Žuvusių karuose atminimo diena.

Netekus artimojo Užsakyti skambutį